Kardinolas Audrys Juozas Bačkis Vilniaus arkivyskupas metropolitas „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,20) Šių Šventojo Rašto žodžių niekada gyvenime taip aiškiai nesupratau, kaip 1992-ųjų kovo 1 dieną atvykęs į Lietuvą. Pirmieji mano gyvenimo metai Vilniuje atskleidė, pasak Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžių, pasakytų mūsų arkikatedroje, kad „po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota”. Sielovados dirvonai buvo be galo platūs ir apleisti; žmonės pasimetę ir laukiantys pagalbos; kunigai norintys padėti, bet nežinantys kaip. Panašiai jaučiausi ir aš. Antra vertus, gerai supratau, kad sielovadinį darbą Lietuvoje turiu pradėti nuo kunigų. 1980 m. Vyskupų Sinodo Asamblėjoje Motina Teresė kalbėjo: „Vargšai manęs meldė prašyti jūsų (vyskupų) duoti mums šventų kunigų […], kurie suartintų žmones ir neštų Kristaus meilę bei užuojautą”. Lietuva niekuomet nestokojo šventų kunigų, tačiau jiems buvo užvertas kelias semtis iš Visuotinės Bažnyčios aruodų. Kristaus žodžiai: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų senus vynmaišius, pats ištekėtų ir vynmaišiai niekais nueitų” (Lk 5,37), – man buvo akstinas kurti naują kunigų ugdymo programą, idant pagal ją parengti kunigai galėtų, kaip kalbėjo pirmasis atkurtos seminarijos rektorius a. a. mons. Kazimieras Vasiliauskas, „amžinąsias tiesas šių dienų žmonėms skelbti šiandienos kalba“. Protas sakė, kad kunigų seminarijos Vilniuje neįmanoma atkurti, nes neturiu tinkamų bendradarbių. Tai nereiškia, kad stigo gerų dvasininkų. Jų netrūko, tačiau formuoti kunigus naujai visuomenei – sunkus, ilgai trunkantis ir ypatingo pasirengimo reikalaujantis darbas. Kai šiandien iš dešimties metų perspektyvos žvelgiu į 1993-ųjų vasarą, pirmoji mintis, kuri ateina į galvą – tai Sekminių stebuklas. Baimės apimti, pasimetę mokiniai užsidarę meldėsi…, o Šventoji Dvasia iš saujelės bailių apaštalų pagimdė Bažnyčią. Malda buvo bene vienintelis dalykas, kuris palaikė mano tikėjimą ir viltį. Apsisprendimas atkurti seminariją buvo netikėtas man pačiam. Padrąsintas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, ryžausi šiam žingsniui visiškai pasikliaudamas Dievo vedimu ir Jo malone. Vilniaus kunigų seminarijos dvasinio ugdymo programą pradėjome su mons. Kazimieru Vasiliausku, ką tik Kauno seminariją baigusiu kun. dr. Andriumi Narbekovu, kun. Juozapu Minderiu, dvasios tėvu Philippe-Marie FJ. Į kuriamąjį darbą buvo įtraukti ir patys seminaristai. Dvasios tėvo vadovaujami, keli iš jų jau pirmakursiai ėmėsi rengti seminarijos chartiją. Deja, studijos užsienyje sutrukdė šiam sumanymui, tačiau tikiuosi, kad dabar jis vėl galės atsinaujinti. Jautėmės kaip viena darni, kupina entuziazmo šeima. Patirties stoką atstojo pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Esu tikras, kad idealizmo ir tikėjimo dvasia tebėra gyva šių dienų seminarijoje, kad atkūrimo metų pasiaukojimas ir viltis uždegs uolumu dabartinius seminaristus. Džiaugiuosi, jog pirmieji seminarijos auklėtiniai jau tapo jos vadovais bei ugdytojais. Vilniaus arkivyskupija turi išskirtinį bruožą. Ji visada buvo ir liko tautų kryžkelė. Tad ir Vilniaus seminarija nuo seno tarnavo lietuvių, lenkų, gudų tikintiesiems, rengdama jiems šias kalbas mokančius, išmintingus ir sielovadai atsidavusius kunigus. Jaučiau pareigą pratęsti šį šventą darbą, kurį dar 1582 metais pradėjo vyskupas Jurgis Radvila. Gilių istorinių šaknų ir pastangų atsižvelgti į XXI amžiaus realybę sąsaja lemia seminarijos savitumą, ypatingus reikalavimus, kurie keliami jos dėstytojams ir ugdytiniams. Man buvo labai svarbu pažinti savo būsimuosius kunigus, todėl stengiausi nuolat atsirasti šalia – dažnai juos lankyti, įsiklausyti, suprasti. Tinkamai paruošti naujus kunigus įmanu tik labai reikliai žvelgiant į žmogiškąją, dvasinę, teologinę ir sielovadinę plotmę. Tai ilgas ir sudėtingas veikimas, kuris privalo nuolat atsinaujinti. Visas ugdymas seminarijoje siekia atverti kandidatams gilią Kristaus, Bažnyčios (kaip Jo Kūno) Galvos ir kunigystės prasmę. Būti kunigu – tai būti matomu Kristumi žemėje, nes Kristaus įsikūnijimas vyksta per kunigystės Sakramentą. Juo mes ne vien įgyjame galios vadovauti Bažnyčios bendruomenei. Pirmiausia kunigas turi tapti vienintelio Bažnyčios Kunigo Kristaus ženklu. Kai šis ženklas vis labiau ir labiau bus regimas mūsų asmenyje, jis liudys, kad Bažnyčia pastatyta ant Jėzaus kunigystės ir Jo atperkamosios aukos pamato. Graži mūsų seminarijos pradžia įrodo, kad „Dievui nėra negalimų dalykų” (Lk 1,37). Jo dieviška globa ir meilė atsiskleidė mums per nuostabius žmones, kurie lydėjo ir lydi seminariją kasdienėje kelionėje. Turiu vilties, kad ši puiki kelionė visada išliks gyva jungtis su Viešpačiu, kuris sakydamas: „Mano jungas švelnus”, – norėjo mums priminti, kad tas jungas – tai būti drauge su Juo. Dešimtasis Seminarijos Jubiliejus tebus ženklas mums visiems, kad Viešpaties Dvasia yra veikli ir uoli ten, kur žmogus Jai suteikia laisvę. Kard. Audrys Juozas Bačkis