Atsisveikinimas su kun. Vytautu Palubinsku (2008 spalis)

Kunigas Vytautas Alfonsas Palubinskas gimė 1926 m. liepos 3 d. Vilkeliškių kaime, Sintautų parapijoje (Šakių raj.), gausioje šeimoje, 1929 metais emigravusioje iš Lietuvos į Argentiną. Nuo vaikystės tylus, ramus, klusnus vaikas buvo imlus tikėjimui, gilinosi į jo tiesas, besižavėdamas pamaldžiu, draugišku, liturgiją mylinčiu klebonu. Po Pirmosios Komunijos uoliai patarnaujant Šv. Mišiose, gimė pašaukimas, Vytautą atvedęs į Buenos Airių kunigų seminariją. Joje seminaristas, sužinojęs didingos, besidriekusios iki Juodosios jūros, tėvų žemės istoriją, iš naujo atrado Lietuvą, ėmė aktyviai domėtis savo tėvyne ir gimtąja kalba bei apsisprendė savo kunigystę skirti apaštalavimui tarp lietuvių.

1949 m. seminarijos studentas įstojo į būsimojo vyskupo Pranciškaus Brazio prie lietuvių Aušros Vartų parapijos įkurtą marijonų naujokyną, iš kur tęsti studijų buvo išsiųtas į Romą. Romos šv. Tomo Akviniečio universitete baigusį teologijos magistro studijas V. Palubinską 1954 m. liepos 3 d. arkivyskupas Petrus van Lierde pašventino kunigu. Neopresbiteris, primicijų Šv. Mišioms pasirinkęs Santa Maria Maggiore bazilikos koplyčią, labai primenančią Vilniaus arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią, pirmajai tarnystei buvo paskirtas į šv. Kazimiero parapiją Argentinos Rosario mieste, kur jo apaštalavimui patikėta nedidelė ligoninė. Šiame mieste jau darbavosi keli iš gimtosios V. Palubinsko Sintautų parapijos, išauginusios daugiau nei keturias dešimtis dvasininkų, kilę kunigai. Jaunas kunigas degė noru apaštalauti, būrė bendrijas, bendravo su studentais, darbininkais, inteligentais. Perkeltas į Aušros Vartų parapiją Avallanedoje, pirmiausia ugdė katalikiškas šeimas, kad jos svariu indėliu prisidėtų prie parapijos gyvenimo, o, siekdamas, kad bažnyčia būtų arčiau žmonių namų, pradėjo statyti koplyčią ir burti vidurinę mokyklą. Quilmes mieste kun. Vytautui pavesta administruoti didžiausią, tačiau labai susiskaldžiusią parapiją, kurios parapijiečius ypač kiršino pagal Vatikano II susirinkimo nuostatus nevykusiai bandytas įgyvendinti bažnyčios pertvarkymas. Kun. Vytautas, dar studijų metais mėgęs lankytis meno galerijose, jautęs aistrą architektūrai, ištaisė jo pirmtako padarytas klaidas ir atkūrė iki tol buvusį bažnyčios fasadą. Netrukus po labai šiltai žmonių įvertinto triūso dėl pavojingos politinės situacijos kun. Palubinskas persikėlė į JAV, Los Angeles, kur paskirtas sielovadinei tarnystei į šv. Tomo parapiją. Grįžęs į Argentiną dvasininkas sulaukė siūlymo vėlei darbuotis jo paties rūpesčiu atnaujintoje bažnyčią, jau tapusioje katedra. Šioje šventovėje įvestos pamaldos anglų kalba buvo dar vienas išbandymas kun. Vytautui: parapijiečiai pradžioje net nesuprasdavo, kokia kalba Mišias aukoja kunigas, kuris išties tik neseniai buvo pradėjęs mokytis kalbėti angliškai.

Vienos piligrimystės į Romą ir Lurdą metu kun. Vytautas Palubinskas Mergelės Marijos prašęs, kad galėtų būti naudingas Bažnyčiai. Malda išpildyta apsčiai: kunigui teko tarnauti įvairiakalbiams žmonėms Santa Monikos, šv. Onos, Petersono šv. Kazimiero, Manheteno Aušros Vartų, Bruklino Apreiškimo Marijai parapijose. Jo rūpesčiu ir parama buvo atstatyta daug mūsų krašto bažnyčių; kun. Vytautas labai daug prisidėjo prie naujojo mūsų seminarijos pastato statybos, organizuodamas aukų rinkimą; nemažai lietuvių džiaugėsi kunigo svetingumu Amerikos žemyne, o Sintautų bažnyčios sieną puošia kun. Vytauto Palubinsko iniciatyva įrengta atminimo lenta visiems dvasininkams sintautiškiams.

2000 metais kun. Vytautas Palubinskas sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Jam patikėtos Gerontologijos ir reabilitacijos centro senelių pastoracijos pareigos bei dvasinė pagalba Motinos Teresės seserims ir jų globotiniams. Kunigo kambarys būdavo perpildytas knygomis, meno albumais, enciklopedijomis, nuotraukomis. Seminaristus nuolat lydėdavo jo linksmos istorijos, juokas per pietus, džiugūs ilgi prisiminimai apie gyvenimą ir tarnystę; dvasininkas niekuomet neatsisakydavo pagelbėti savo išmintimi ar medžiaga rašantiems kursinius, diplominius darbus, o didele dalimi asmeninių knygų jis praturtino Seminarijos biblioteką. Visa tai keldavo ūpą, skatino pastoracijai, teikė ištvermės sunkumuose.

Paskutiniuosius pusantrų gyvenimo metų kun. Vytautas Palubinskas praleido Gerontologijos ir reabilitacijos centre, kur šių metų spalio šeštąją sugrįžo į Tėvo namus. Vyskupo Juozo Tunaičio ir keleto kunigų, kurių apsuptyje praleido gyvenimo Lietuvoje metus, išlydėtas į Sintautus, parapiją, kurios sūnūs gaivino jo lietuviškąsias šaknis.

Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas. 2Tim 4,7-8

Mykolas Sotničenka