Pirmakursių "krikštynos" (2007 spalis)

Spalio 6-ąją Vilniaus kunigų seminarijoje šurmuliavo krikštynų šventė. Kaip ir kiekvienoje aukštojoje mokykloje, krikštynos, kviečiančios artimiau pažvelgti į pirmojo kurso auklėtinius, Seminarijoje yra tradicinė laukiama diena.

Aukštųjų mokyklų praktikoje įprasta, kad tądien „naujokai“ dėl teisės tapti pilnateisiais bendruomenės nariais tampa kankiniais, beaukojamais ir besiaukojančiais. Atsižvelgdamas, kad krikštynų dieną Bažnyčia minėjo šv. kankinį Brunoną, antrasis kursas, kruopščiai rengęs šventės scenarijų, apsiribojo vien tądien sirgusių pirmakursių „kankinyste“ – įsakmiu reikalavimu priimti krikštą ir drauge su sveikaisiais broliais pakvietė prisiminti stojamuosius egzaminus ir pirmuosius žingsnius Seminarijoje.

Apdovanotų kaklaraiščiais – uolumo ir pagarbios baimės simboliais bei užpildžiusių asmens anketas, pirmojo kurso brolių valgykloje laukė iškilmingi pusryčiai prie baltomis staltiesėmis uždengtų stalų, aptarnaujamų livrėjomis pasidabinusių padavėjų, pasirengusių išpildyti kiekvieną kandidatų norą. Juk net ir karštas sumuštinis, patiektas stojantiesiems vietoj įgrisusios košės, Seminariją gali padaryti patrauklesnę, o pašaukimą – tvirtesnį. Pastiprintas kūnas kandidatams turėjo pagelbėti atsakyti į keletą klausimų, tačiau apsunkusios galvos vargiai rikiavo mintis ir mąstė veikiau ne apie skirtumą tarp opus operatum ir opus operantis, bet apie laukiančius išbandymus.

Visàs sapningas mintis turėjo nukrėsti virpulys, išvydus griežtą priėmimo komisiją, į kurią, „rektoriaus“ pirmininkaujamą, sukviesti ne tik Seminarijos „ugdytojai“ bei „dvasios tėvas“, bet ir „dėstytojai“, savo sričių išmanėliai: kandidatų loginį mąstymą tikrino logoterapeutas, į kalbos subtilybes gilinosi kalbos kultūros žinovė, besidvejinančius mėgino atpažinti psichologas, o vietoj ir nevietoj klausimai vis iškildavo komisijos nariui Hansui Kristijanui Andersenui.

Talentinga komisija neilgtrukus prikirpo uodegas daugeliui stojančiųjų, pastebėjusi besislapstančius nuo choro bausmės, kalbos kultūros fakultatyvo, besivaidenančius vis kitu vardu ar nauja mobilaus telefono melodija, bebandančius Seminarijos langus pakeisti į vitražus (matyt, kad vadovybė nematytų, su kuo vakarais dalijamasi skilandžiu ir pati neužsuktų) ar net bedėstančius Bažnyčios ekonomikos teoriją. Neliko neapklausti ir keistus garsus beleidžiantys, greitakalbes beriantys, painiojantys Švč. Trejybę su kava „3 in 1“. O vienas aptiktas bemąstantis vien apie maistą, nes atkakliai tvirtino, kad klieriko variklis, idant bebaigiant seminariją jo „neužkaltų“, turįs būti valgis. Gerai, kad „stojamieji egzaminai“ vyko ne penktadienį – gal iškart po pusryčių būtume praradę vieną kandidatą...

Matyt, nerimaudami dėl galimõs tolesnės apklausos, pirmojo kurso broliai noriai skuodė į sporto salę parodyti savo fizinės ištvermės ir apsukrumo. Deja, priėmimo komisija rūpestį galimais tarpseminarinių krepšinio turnyrų komandos nariais nutarė palikti patiems klierikams ir į sporto salę net neįkišo nosies. Vietoj to audringų diskusijų ir aptarimo metu prieita išvada, kad visi kandidatai (vieni iš tiesų, o kiti prirašyti, kad pirmiesiems nebūtų liūdna) stokoja išminties, nuolankumo, mąstymo ir refleksijos dorybių, tad būtina juos prisaikdinti ir pakrikštyti. Sprendimas nedelsiant įvykdytas vidiniame Seminarijos kiemelyje, dalyvaujant gausiems liudytojams ir garsiai aidint pritarimo šūksniams. Pirmakursiai tapo pilnateisiai bendruomenės nariai, kartu noriai užsikraudami ir įvairių pareigų naštas.

Džiaugsminga šventė baigta bendra Rožinio malda už „naujakrikštus“ ir pietumis. Deja, nebe iškilmingais ir nebe prie baltų staltiesių...

Mykolas Sotničenka