Dvasinė konferencija apie pal. J. Matulaitį (2013 vasaris)

Kiekvieną antradienį klierikai turi dvasinę konferenciją, kurią įprastai pasirinkta tema veda svečias. Šį kartą, vasario 5 d., dvasinės konferencijos vesti atvyko istorikė dr. Genovaitė Gustaitė, kuri jau daug metų domisi pal. Jurgio Matulaičio gyvenimu. Ponia Genovaitė buvo pakviesta neatsitiktinai, nes seminarijoje veikia pal. J. Matulaičio klierikų grupelė, kuri gilinasi į kadaise Vilniaus arkivyskupu buvusio dabartinio palaimintojo raštus bei gyvenimą.

Dr. Genovaitė Gustaitė veda dvasinę konferenciją apie pal. J. Matulaitį

Svečias dvasinę konferenciją pradėjo skaitydamas pal. Jurgio Matulaičio vyskupystės ingreso pamokslą, kurį, tuomet buvęs Matulaičio amžininku, Vaižgantas apibūdino kaip neįprastą ir nuostabų tam laikmečiui pamokslą, nes šis pasižymėjo dideliu jautrumu tikintiesiems, nuolankumu ir išmintingu palankumu visiems be išimties. Arkivyskupas Matulaitis tuo metu, kai lietuviai, žydai, gudai ir lenkai nuolat tarpusavyje pykosi, sugebėjo būti tėvu visiems, pirmiausia atsižvelgdamas į patį žmogų, o ne jo tautybę ar pažiūras.

Ponia Genovaitė papasakojo apie tai, kad tik Matulaičiui tapus arkivyskupu, jam teko susidurti su daugybe tautinių nesutarimų. Jis tuo metu į seminarijoje vyravusį lenkų šovinizmą reagavo kasdien pas save šv. Mišioms patarnauti pasikviesdavamas vis po kitą klieriką, o paskui su juo prie pusryčių stalo aptardamas seminarijoje esamą situaciją.

Seminarijos bendruomenėje taip pat veikia pal. J. Matulaičio klierikų grupelė

Taip pat arkivyskupui ramybės nedavė ir triukšmadariai, kurie vadinamose „dvigubose“ parapijose, kur tikintieji būdavo tiek lenkai, tiek lietuviai, atsiuntus kunigą lietuvį, mokantį ir lenkų kalbą, išvarydavo iš parapijos ir reikalaudavo kunigo lenko.

Daug problemų buvo ir su žydų bei gudų situacija, nes šie buvo itin engiami ir neretai, esant to meto dideliam skurdui, paramos atžvilgiu buvo laikomi antrarūšiais. Tačiau arkivyskupas pats asmeniškai rūpindavosi, kad pagalbą gautų ir šie nelaimėliai, todėl buvo įprasta, kad sunkiais momentais žydų ir gudų atstovai pagalbos ieškodavo Vilniaus arkivyskupo namuose. Šie namai priglausdavo kiekvieną žmogų neatsižvelgiant į jo tautybę.

Dvasinės konferencijos vedėja dar daug kalbėjo apie buvusias to metu problemas, ypač tautinius nesutarimus, tačiau pabrėžė tai, kad pal. J. Matulaitis laikėsi didvyriškai ir pasižymėjo neeiline ramybe. Paskutiniuosius vyskupystės Vilniuje metus Matulaičiui buvo ne kartą grasinama jį nužudyti, nunuodyti ir situacija darėsi nepakenčiama. Arkivyskupas suprato, kad dėl susiklosčiusios situacijos nebeįmanoma tinkamai eiti savo ganytojiškų pareigų ir net tris kartus prašė Šventojo Tėvo būti atleidžiamu nuo einamos tarnystės. Arkivyskupas buvo nuolat šmeižiamas laikraščiuose ir dažnai neturėjo galimybės apsiginti, nes jo atsakymų į priekaištus žiniasklaidos atstovai dažnai nepriimdavo. Tai vyko ne tik Lietuvos lygmeniu – iš piršto laužti skundai apie tai, kad Matulaitis yra litvomanas pasiekė net Vatikaną, o Lenkijoje palaimintasis buvo apskelbtas kaip vienas iš pavojingiausių modernistų visame pasaulyje.

Seminarijos vardu dėkoja pal. J. Matulaičio grupelės vadovas

Verta paminėti ir tai, kad arkivyskupui mirus, žydai jam skirtame nekrologe rašė, kad Matulaitis pasižymėjęs ne tik nepaaiškinama ramybe, bet ir buvo žmogus, prie kurio pinigas visai nelipo. Jie teigiamai jį apibūdino sakydami, kad to meto vilniečiams arkivyskupas Matulaitis buvo per europietiškas ir per krikščioniškas. Žydų baigiamasis žodis nekrologe buvo tai, kad visi kunigai turėtų eiti arkivyskupo Jurgio pėdomis. O popiežius Pijus XI 1922 m. atsakydamas Matulaičiui rašė: „Mes tikimės, kad kada nors tave visi gerbs už tavo tarnystę“.

Genovaitė Gustaitė dar daug kalbėjo apie pal. J. Matulaičio asmenybę bei jo pavyzdį ir linkėjo klierikams labiau pažinti šitą žmogiškąjį ir kunigiškąjį pavyzdį.

Gabrielius Satkauskas

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį