Vysk. A. Poniškaitis vedė dvasinę konferenciją klierikams (2013 sausis)

Sausio 22 dieną seminarijoje lankėsi ir dvasinę konferenciją klierikams vedė ekscelencija vysk. Arūnas Poniškaitis.

Vilniaus vyskupas augziliaras pasidalino su mumis įspūdžiais, kuriuos patyrė tryliktojoje pasaulinėje Vyskupų Sinodo Asamblėjoje skirtoje naujosios evangelizacijos temai aptarti. Šis vyskupų sinodas vyko Romoje spalio 7-28 dienomis ir jame dalyvavo 262 sinodo tėvai, iš kurių kiekvienas dalijosi savo vietinės Bažnyčios aktualijomis ir mąstė sinodo tema.

Viena iš sinodo tėvų pranešimų, tęsė vyskupas, buvo pagrįstas Evangelijos ištrauka apie Petro skendimą, kai jis žengė vandeniu link Kristaus. Petras, iškėlęs į Jėzų ranką, prašė pagalbos ir dėl to nenuskendo. Vyskupas mūsų klausė: ar mes pavergti nuovargio, priešiškos aplinkos, nutolime keliame į Kristų ranką? Kokie mes esame Evangelijos skelbėjai? Ar esame džiugūs skelbėjai? Ištraukoje matome, kad išgelbėjimas Petrui ateina iš Jėzaus. Suprantame, kad Jėzus yra tikėjimo, taigi ir naujosios evangelizacijos pagrindas.

Evangelizacija – tai krikščioniškojo tikėjimo perteikimas, o tai yra neįmanoma neturint asmeninės ir gyvos tikėjimo patirties. Šiandien tikėjimo gyva patirtis yra patrauklus liudijimas bažnytinėms bendruomenėms, veiksmingas liudijimas jaunimui. Tačiau mes, Evangelijos šaukliai, kartais pateikiame Žodį kaip karštą žariją, pateikiame jį su replėmis bijodami patys nudegti, o tai nėra geras Dievo Žodžio perteikimas, nes jeigu mūsų širdis juo neliepsnoja, tai mes tikrai neuždegsime kitų žmonių savo liudijimu ar skelbimu.

Vyskupas Arūnas toliau kalbėjo, kad Kristaus viešoji veikla tęsėsi tik tris metus ir kad Jis neturėjo dabartinių komunikacijos priemonių, tačiau Jo skelbiamas Žodis sklido tarp žmonių labai greitai. Kaip mes šiandien skelbiame Evangeliją? Taip pat Jėzus turėdamas labai mažai laiko sugebėdavo didelę jo dalį paskirti maldai, maldai, kuri Jam yra pokalbis su Tėvu. Gali nutikti mūsų gyvenime taip, kad kartais dėl meilės artimui turėsime palikti laiką skirtą maldai, bet tegu tas susitikimas su kitu ir tebus mūsų malda. Visgi nepamirškime, kad sugebėtume pagal Dievo valią skelbti Gerąją Naujieną, tam reikalinga bendrystė su Dievu, kuri labiausiai auga maldoje.

Taip pat ekscelencija toliau dalinosi mintimis, kurios buvo išsakytos minėtame sinode: krikščioniškasis tikėjimas yra susitikimas su Jėzumi. Jei tikėjimą norime perduoti - turime sukurti sąlygas laike ir vietoje tam, kad tas susitikimas įvyktų. Eucharistija tai yra susitikimas su Jėzumi, negalima atitrūkti nuo maldos ir nuo Eucharistijos.

Vyskupas ragino mus mokytis bendrystės jau čia, seminarijoje. „Prisiminkite Kristaus mums pasakytus žodžius: pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą“. Kad būtumėme kaip Bažnyčia, kaip Bendruomenė mums yra reikalinga Dievo malonė. Mes turime būti kaip Eucharistija, kurią sudaro daug grūdelių – taip ir mūsų Bendruomenė yra sukurta iš skirtingų žmonių. Tie, kurie kalbame apie Dievą – turime liudyti Jį savo gyvenimu.

Seminarijos vadovybė ir klierikai padėkojo vyskupui Arūnui Poniškaičiui už pasidalintas mintis dvasinės konferencijos metu. Konferenciją vyskupas užbaigė malda, po kurios pastiprinęs mus dvasiškai, buvo seminarijos bendruomenės pakviestas bendrai vakarienei.

Br. Giedrius Juozas Bakūnas MIC