Paroda, skirta palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metams (2012 kovas-balandis)

Vince malum in bono

Palaimintojo Jurgio Matulaičio metams paminėti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje balandžio 16 d. 17 val. įvyko parodos „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1871-1927-1987“ atidarymas. Paroda veiks iki š.m. gegužės 31 dienos. Ją galima aplankyti, suderinus laiką su seminarijos sekretoriatu arba biblioteka. Informaciją galima rasti seminarijos tinklapyje www.seminarija.lt.

2012 m. birželio 28 dieną sukanka 25-eri metai  nuo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju. Lietuvos vyskupai 2012 – uosius metus paskelbė palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metais, kviesdami giliau pažinti Vilniaus vyskupo bei Lietuvos Apaštališkojo Vizitatoriaus asmenybę, jo nuveiktus darbus. „Savo pamaldumu, tvirtumu, nuolankumu, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai jis paliko neišdildomą pėdsaką mūsų tautoje, mūsų kaimynų lenkų tautoje ir visoje Krikščionijoje“  (kard. A.J. Bačkis).

Parodoje yra eksponuojami: palaimintojo Jurgio Matulaičio raštai, fotografijos, rankraščių ir archyvinių dokumentų faksimilės, literatūra apie arkivyskupo gyvenimą, veiklą ir jo beatifikaciją, tarybiniais metais pogrindyje išleisti leidiniai apie J. Matulaitį, palaimintojo asmeninės bibliotekos knygos, albumai ir kt. medžiaga.

Palaimintasis J. Matulaitis

Ši paroda — tai  galimybė ne tik geriau pažinti vienos ryškiausių asmenybių Bažnyčios bei visos šalies istorijoje  gyvenimą ir veiklą, bet tuo pačiu ir kvietimas stebėti nuostabų Dievo veikimą tautos, krašto, miesto ir kiekvieno žmogaus gyvenime, sustojant ties esminiais žmogaus būties klausimais: kančia ir viltimi, pareiga ir ištikimybe, bičiulyste ir tarnavimu, džiaugsmu ir mirtimi.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios parodos rengimo. Už konsultacijas ir geranoriškus patarimus renkant medžiagą, nuoširdžiausią ačiū tariame kunigui Vaclovui Aliuliui MIC, dr. Genovaitei Gustaitei, palaimintojo J. Matulaičio muziejaus administratorei ses. Viktorijai Plečkaitytei MVS, Lietuvos istorijos archyvo vyriausiajai paleografei Helenai Šimanel, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos informacijos skyriaus vedėjai dr. Birutei Railienei, vyr. bibliografei Rūtai Kazlauskienei ir bibliografei Aušrai Šalnaitei.  Už nemokamas dokumentų skaitmeninimo ir spausdinimo paslaugas dėkojame Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorei p. Virginijai Čijunskienei.

Trumpas palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimo ir veiklos aprašymas:

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Buvo jauniausias, aštuntas, vaikas šeimoje. Po trejų metų neteko tėvo, o dešimtmetis liko visišku našlaičiu. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje, bet mokslus turėjo nutraukti dėl prasidėjusios kaulų džiovos, kurią kentė iki gyvenimo pabaigos. 1889 m. įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Šią panaikinus, 1893 m. buvo perkeltas į Varšuvos kunigų seminariją ir ją baigė 1895 m. Po to studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, ją baigė 1899 m. aukso medaliu ir įgijo teologijos magistro laipsnį. 1898 m. lapkričio 20 d. Peterburge įšventintas kunigu. Po metų pradėjo studijas Fribūro universitete, Šveicarijoje. Paūmėjusią kaulų džiovą pristabdė atlikta operacija.  Po sėkmingo gydymo, Jurgis Matulaitis 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją, įgydamas teologijos daktaro laipsnį. Profesoriavo Kelcų kunigų seminarijoje, o 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsijungė į krikščionišką socialinę veiklą, organizuodamas darbininkus, steigdamas vaikų prieglaudas, padėdamas vargšams, nepaisant tautybės ir religijos skirtumų. 1907–1911 m. buvo Dvasinės katalikų akademijos pirmasis sociologijos profesorius, nuo 1909 metų – vicerektorius. 1909 m. slapta įstojo į caro valdžios pasmerktą sunaikinti marijonų vienuoliją, prie naujų laikų reikalavimų priderino jos įstatus, kuriuos 1910 m. patvirtino Šventasis Sostas. 1911 m. mirus paskutiniam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, tapo atnaujintos vienuolijos generolu. Fribūre įkūrė slaptą marijonų noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo. 1914–1918 m. gyveno Varšuvoje. Įkūrė berniukų auklėjimo namus, o taip pat marijonų  vienuolyną Bielianuose. 1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje ir įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune konsekruotas vyskupu ir paskirtas valdyti Vilniaus vyskupiją. Daug iškentėjo dėl šio krašto gyventojų tautinių ir politinių ginčų, bet liko ištikimas nuostatai blogį nugalėti gerumu, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją. 1925 m. dėl savo tautinės kilmės ir susiklosčiusių politinių aplinkybių atsisakė Vilniaus vyskupo sosto.  Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas tituliniu Adulijos vyskupu ir Lietuvos Apaštališkuoju Vizitatoriumi. Daug prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu. Su vyskupais A. Karosu ir J. Skvirecku parengė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, kuris 1926 m. buvo įteisintas apaštaline konstitucija „Lituanorum gente“. Arkivyskupas J. Matulaitis – Šv. Sosto ir Lietuvos konkordato, sudaryto 1927 m. po arkivyskupo mirties, autorius. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d. Jo paskutiniai, testamentiniai žodžiai savo dvasios vaikams buvo „Rikiuokitės ir pasišvęskite! Rikiuokitės ir pasišvęskite!“. Palaidotas Kauno katedros kriptoje. 1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje buvo specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje, o 1987 m. liepos 10-ąją karstas su Palaimintojo palaikais iškeltas į altorių. Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį ne kartą yra pavadinęs „Dievo vyru, tikrai šventu žmogumi“. 1953 m. pradėta beatifikacijos byla, o 1987 m. birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį".

Irena Aleksandravičienė

 
 
   į viršų  
 
     
     
 
    © Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija
 
 Kontaktai  Biblioteka  Į titulinį puslapį