Gavėnia (2012 vasaris-kovas)

Keturiasdešimt dienų prieš Velykas yra gavėnios laikas – mūsų dalyvavimo Kristaus Velykų slėpinyje atnaujinimas. Apaštalas Paulius apie tai kalba taip: „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 17). Keturiasdešimt dienų ir naktų Kristus pasninkauja dykumoje. Mūsų atgailos darbai – malda, pasninkas ir išmalda – yra ženklas, kad mes dalyvaujame šiame Kristaus pasninke ir atgailoje dėl mūsų. Gavėnia – tai laikas, kai Kristus apvalo savo sužadėtinę Bažnyčią, padarydamas ją tinkamą būti Jo nuotaka. Gavėnia – laikas sugrįžti prie mūsų šaltinio Krikšto, kuriuo esame panardinti Kristaus mirtyje ir Jo prisikėlime. Gavėnia – didžiojo Bažnyčios susirinkimo draugėn laikas, laikas atsiduoti savo Viešpaties ir Gelbėtojo apvalymui ir pašventimui. Gavėnia prasideda Pelenų trečiadienį. Tą dieną laiminami pelenai ir barstomi ant krikščionio galvos, kviečiant prisiminti žmogaus trapumą ir priimti Viešpaties kvietimą atsiverti ir tikėti Evangelija – Gerąja Naujiena.

I Gavėnios sekmadienis. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje kiekvieną gavėnios sekmadienį iškilmingos vakarinės liturginės valandos (mišparų) metu, svečiai dvasininkai iš Panevėžio vyskupijos savo konferencijose dalinosi gavėnios pamastymais. Pirmąjį gavėnios sekmadienį seminaristai klausėsi kunigo Edmundo Rinkevičiaus konferencijos.Svečias, prisimindamas sekmadienio Evangeliją apie Kristaus gundymus dykumoje, kalbėjo apie piktojo veikimo apraiškas šiandieniniame pasaulyje, būdus, kuriais šis stengiasi apgauti žmogų ir pražudyti jo sielą. Kunigas minėjo, kad dabartiniais laikais yra ypatingai daug piktosios dvasios apsireiškimų. Svečias teigė, kad kai kurie žmonės stengiasi apsėdimo atvejus traktuoti kaip psichinės ligos požymius, minėjo netgi vieną iš diskusijų per Marijos radiją, kuomet kai kurie kalbėjusieji teigė, kad kalbos apie piktąjį ir apsėdimus yra tamsių ir neapsišvietusių žmonių kalbos. Iš to matyti – teigė egzorcistas – kad žmonės dažnai nesupranta problemos rimtumo ir esmės. Tie žmonės, kurie neigia piktosios dvasios veikimą nesugeba paaiškinti, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis, tokiu būdu atmesdami Apreiškimo tiesą apie blogio tikrovę. Svečias trumpai užsiminė, apie požymius, iš kurių galima būtų spręsti, kad žmogus yra apsėstas. Kun. E. Rinkevičius pabrėžė, kad velnias nėra pasakų ar komedijų būtybė, tai yra labai protinga dvasinė būtybė, kurios protas viršija visų žmonių intelektą ir anot, italų egzorcisto G. Amorth knygos teiginio, velnias prisitaiko prie žmogaus, tokiu būdu atsižvelgdamas į pastarojo intelektą. Piktoji dvasia, anot Panevėžio vyskupijos egzorcisto, elgiasi lyg beždžionė – mėgdžioja Dievo veikimą, tik atvirkštiniu būdu. Piktoji dvasia – teigė kunigas - tai žmogžudys, tai nesuvokiama nedorybės paslaptis, kurios veikimas gali būti matomas visuomenės ir atskirų žmonių gyvenime. Svečias minėjo žymių istorinių asmenybių – Hitlerio, Stalino vykdytus darbus ir teigė, kad tai buvo tipiško piktojo veikimo išraiška. Svečias tvirtino, kad kiekvieno žmogaus gyvenime galime stebėti bandymus išduoti Dievą, velniui panašiai kaip kažkada Jėzui dykumoje mums siūlant galią, šlovę ir turtus. Piktoji dvasia – teigė kalbėjusysis – dažnai į pagalbą savo veikimui pasitelkia organizacijas, pavyzdžiui ateistines, kurios savo autoritetu bando keisti žmonių sąmoningumą, skatina žmones pasiduoti pagundoms, tačiau, tereikia gyventi sąmoningo tikinčiojo gyvenimą, melstis, dalyvauti Šv. Mišiose bei šauktis Dievo pagalbos gundymų atvejais ir velnias pralaimės. O priešingu atveju – kai tik žmogus padaro nuodėmę ir ilgesnį laiką pasilieka tame – atsiveria „vartai“ piktosios dvasios veikimui.Prelegentas prisiminė dažnai žmonių užduodamą klausimą jam: kaip apsisaugoti nuo piktosios dvasios? Atsakymas, anot kunigo, paprastas, esantis Šv. Rašte – artėti prie Dievo. Dažnai žmonės mėgsta remtis bei dangstytis mokslo pasiekimų bei pažangos vardais, pavyzdžiui, nuėję į pasaulietiškos muzikos koncertą, sako, kad jis buvo dvasingas, bet iš tiesų, nors jame muzikos kūrinys ir tobulai būna atliktas, o atlikėjai gyvena nuodėmėje, jis tokiu būdu yra toli nuo dvasingumo – teigė kunigas. Dvasininkas priminė, kad mūsų laikais yra paplitęs bedieviško gyvenimo būdo propagavimas, priimami įstatymai, prieštaraujantys dieviškiesiems. Todėl, anot kun. Edmundo yra dar viena sąlyga, norint išsivaduoti iš piktojo pinklių, ne tik artinimasis prie Dievo karšta malda, bet ir gyvenimo tikslo turėjimas, pasninkas, išmalda bei kiti artimo meilės darbai, nes evangelinių dorybių stoka prisideda prie velnio veikimo stiprėjimo. Kartu Bažnyčia gavėnios metu kviečia tikinčiuosius atgailauti, kad atsispirtume pagundoms. Atgailos formos, savo ruožtu, anot egzorcisto, gali būti įvairios, pavyzdžiui dalyvavimas rekolekcijose. Kunigas akcentavo, kad mūsų sielos išganymas yra vertesnis už visus pasaulio turtus, kuriais taip gundo piktasis, o jei būsime ištikimi Dievui čia, žemiškajame gyvenime, būsime su juo amžinybėje.Toliau kunigas pasidalino savo egzorcisto tarnystės patirtimi, pasakojo kokiu būdu velnias apsėda žmones, įspėjo, ko reikėtų saugotis. Kaip įdomius ir retus atvejus kunigas minėjo jo praktikoje pasitaikiusius žmonių apsėdimus dėl roko muzikos įtakos, dėl tatuiruotės, dėl jogos praktikavimo ir netgi dėl perskaitytos C. S. Lewis knygos „Kipšo laiškai“, tačiau kartu paragino to nesureikšminti ir nepradėti visur matyti velnio ir jo darbų.Kunigas egzorcistas baigdamas pacitavo Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius iš Šv. Rašto : „Nebijokite“, tokiu būdu ragindamas neišsigąsti piktojo, nes „nei vienas plaukas nenukrinta nuo jūsų gavos be mano dangiškojo Tėvo valios“, tokiu būdu stiprindamas tikinčiuosius mintimi, kad Dievas mumis rūpinasi ir mus saugo.

II Gavėnios sekmadienis. Seminaristai vakarinės brevijoriaus maldos metu klausėsi kito kunigo iš Panevėžio vyskupijos, Truskavos klebono Mindaugo Kučinsko pranešimo. Svečias dalinosi mintimis iš sekmadienio skaitinių ir Evangelijos ir teigė, kad mūsų tikėjimo protėvis patriarchas Abraomas turėtų mums būti ištikimybės Dievo valiai pavyzdys, nes jis liko ištikimas jai iki galo, net ir nežinojime, kuomet visiškai pasitikėdamas Dievu norėjo jam paaukoti tai, kas jam buvo brangiausia – savo vienatinį sūnų. Kunigas, kaip pavyzdį, priminė savo asmeninę patirtį susitikime su popiežiumi Benediktu XVI-uoju praeitais metais Pasaulio jaunimo dienose Madride, kuomet popiežius, užėjus audrai, nenutraukė savo kalbos ir nepasišalino nuo scenos, nors buvo įspėtas apie gręsiantį jam pavojų dėl šio gamtos reiškinio. Kunigas čia įžvelgė Bažnyčios ganytojo parodytą meilę, vienybę, tvirtumą bei ištikimybę savo artimui – ten gausiai susirinkusiems jauniems žmonėms, kurie taip pat patyrė audros keliamus nepatogumus. Čia kunigas Mindaugas prisiminė Jėzaus žodžius iš Jono Evangelijos apie Jo ištikimybę Tėvo valiai, bei pabrėžė, kad mes, Jėzaus mokiniai, turime klausyti savo Viešpaties, nes pats Tėvas tai yra įsakęs apaštalams Jėzaus Atsimainymo metu ant Taboro kalno. Kunigas teigė, kad mūsų tikėjimas turėtų remtis dviem dalykais – gilia, vidine, kontempliatyvia malda ir apaštalavimu. Be to, anot svečio, labai svarbus ryšys su visiško ir nuolankaus atsidavimo Viešpaties valiai bei sekimo Juo pavyzdžiu – Švč. Mergele Marija ir pavyzdžiui, šventąja Terese iš Lizjė, kuri pareiškė savo besąlyginę ištikimybę maldoje Viešpačiui visiškos dvasinės sausros metu bei jos troškimą nugyventi visą likusį gyvenimą šioje Dievo nejutimo sausroje. Kun. M. Kučinskas liudijo savo asmeninę maldos patirtį, organizuojant jaunimo maldos grupelę. Baigdamas kunigas seminaristams palinkėjo likti su vienybėje Kristumi bet kokių išbandymų metu. Po konferencijos seminarijos rektorius monsinjoras Ž. Vabuolas pasidalijo prisiminimais apie kunigą Mindaugą, kurį prisimena iš seminarijos laikų kaipo vieną iš pirmųjų naujai pastatytosios seminarijos Panevėžio vyskupijos klierikų, ir teigė, kad matant tokį nuoširdų bei karštą svečio tikėjimo liudijimą, neteisinga būtų teigti, kad dažnai po pirmųjų kunigystės metų tarnystės entuziazmas dažnai išblėsta ir seminarijos bendruomenės vardu įteikė kunigui padėkos dovaną.

Žilvinas Treinys